Valdas Bagdonas: „Didžiausia fotografijos magija įvyksta tada, kai išeini iš komforto zonos“

Pokalbis su fotografijų menininku, ypatingų fotosesijų autoriumi Valdu Bagdonu. Apie tai kas jam yra menas, kritika, svajonės ir fotografijų  atsiradimo idėjos.

Mūsų visuomenėje gaji nuomonė, kad žmonės į menininkus žvelgia kitaip. Kaip manai, kokį žmogų galima vadinti menininku?

Kiekvienas žmogus yra menininkas, bet ne kiekvienas menininkas, tai žino. Man žodis – menininkas, asocijuojasi su persona, kuri akivaizdžiai žino, kas yra menininkas. Artimesnis žodis yra „kūrėjas“, man patinka kurti, tačiau savo „kūrinių“ nelaikau ypatingos meninės vertės, nes kiekviena nuotrauka yra labiau nauja patirtis, negu meno kūrinys.

Kadangi pradėjau nuo autoportretų, mano nuotraukos tapo labai asmeninėmis. Galiausiai, kiekviena fotosesija tarsi savotiška terapija, nes  nuotrauka turi atskirą istoriją, nuotykį, potyrį.

Kaip reaguoji į žmonių adresuojamą kritiką?

Aš visada esu už teisingą, pagrįstą kritiką. Jeigu mano nuotraukas pavadina „keistomis“ ar „kitokiomis“, man tai yra komplimentas, jeigu pasako, kad „gražu“ ar „negražu“, manęs tai nežeidžia. Bet jeigu žmonės, žiūrėdami į mano fotografijas, nejaučia nieko, tuomet jaučiu šiokį tokį nusivylimą, kadangi fotografija man – tai ne žiūrėti, o jausti. Jeigu tu pats negali nieko pajausti, žiūrėdamas į tai, ką fotografuoji, tuomet nesitikėk, kad kiti kažką pajus, žiūrėdami į tavo nuotraukas. Todėl didžiausias darbų kritikas esu aš pats.


Pamačius tavo kūrybą, galima numanyti, jog esi dviprasmišška asmenybė, atviras, bet kartu uždaras žmogus.

Aš esu uždaras žmogus iš pirmo žvilgsnio. Mane reikia „prisijaukinti“. Neslėpsiu, kad fotografija padeda atsiverti. Galbūt, net labiau, nei norėčiau. Nes kartais žmonės pastebi tokių dalykų mano darbuose, kurių aš pats niekuomet nebūčiau pamatęs. Kai aš galvoju apie savo fotografijas, jose matau truputį iliustruotos nostalgijos, kadangi vos nuspaudus mygtuką, kadras jau tampa praeities akimirka. Aš dažnai laviruoju plonyte linija tarp kičo ir to, kas iš tiesų nuostabu, mėginu sugrąžinti jau pamirštus dalykus ir padaryti juos nuostabiais bei tikrais.

Visuomenei pateiki įdomias ir paslaptingas nuotraukas, kurios sudaro skirtingus fotosesijų albumus. Kiek ir kokių fotosesijų esi turėjęs ir kokia pačiam asmenišškai labiausiai patiko?

Manau, kad fotografija yra instinktyvus dalykas, todėl vadovautis savo širdimi kaip gidu, kas tau atrodo gražu ir subtilu – tai yra pats geriausias būdas surasti ir tuomet užfiksuoti grožį. Aš dažniausiai fotografuoju tik tai, kas mane iš tiesų giliai žavi ir jaudina. Nuolat žaviuosi pasakų motyvais, nes juose egzistuoja skirtingos dimensijos, kitokie pasauliai. Manau, kad pasakos labai grėsmingi dalykai, nes kai gyvenimas tampa sunkus, tai mes, suaugusieji, esame tie, kurie vaikystę prisimename kaip saldžiausią savo gyvenimo momentą.

Dar įkvėpimo semiuosi iš gamtos, muzikos, kitų autorių kūrinių, iliustracijų, vaikiškų knygų, piešinių. Kartais mane įkvepia pati lokacija ar dalykai, kuriuos noriu panaudoti fotosesijose. Taip gimsta idėja, kuri neleidžia man nurimti. Daug įtakos mano mintims turi ir siurrealizmas. O kartais viskas vyksta labai spontaniškai.

Pamenu, 2013 metų liepos vidury nusprendžiau tiesiog nuvažiuoti prie jūros ir ten padaryti keletą kadrų. Susirinkau visus daiktus ir dviračiu iškeliavau. Tai buvo gal trys kilometrai nuo namų, tačiau buvo jau šešta valanda vakaro, kai atvykau į vietą. Žinoma, viskas ėjosi sklandžiai ir aš net nepastebėjau, kaip pakilo vanduo ir atskyrė mane nuo kranto. Tuomet teko sėdėti ant uolos krašto iki antros valandos nakties ir laukti atoslūgio. Tai tapo viena įsimintiniausių fotosesijų. Bet buvo verta, nes rezultatas pranoko lūkesčius.

Kartą,sausio vidury panardinau save į ledinį tvenkinio vandenį. Tuomet pajutau, kad išėjimas iš savo komforto zonos duoda geriausius rezultatus.

Ką bandai individualizuoti nuotraukose, save, savo fantazijas ar kažką neaprėpiamo?

Viskas prasidėjo atvykus į svetimą, nežinomą šalį, kur visiškai kitokia gamta, kitoks klimatas nei Lietuvoje. To užteko sužadinti mano fantaziją. Nesakau, kad Lietuvoje neradau įkvėpimo, tačiau tuomet man reikėjo pabėgti nuo savo vienišumo, o tam puikiai tiko angliškos gamtos dramatiškumas ir melancholija. Įsigijau savo pirmąjį fotoaparatą, ėmiau praktikuotis, išmėginti naujus dalykus, savarankiškai išmokęs Photoshop subtilybių, supratau, kad galiu manipuliuoti savo idėjomis ir perteikti jas kitaip, savitai.

Fotografuojant mane apima toks nenusakomas jaudulys ir sėkmės nuojauta, kuri „užveda“ fotografuoti tokias nuotraukas, kurių niekada net nebūčiau įsivaizdavęs. Nebandau individualizuoti savęs. Save naudoju tik kaip „priemonę“ išreikšti savo idėjoms ir mintims. Be to, fotografuojant save, niekada nebijau išsitepti, sušalti, sušlapti ir galiu tam skirti visą savo laiką, „pasinerti“ į tai, o fotografuojant modelį, turi kreipti dėmesį ir į jo poreikius. Man patinka fotografuoti ir kitus žmones, tačiau ne visada tam atsiranda galimybių.

Kokią turi svajonę?

Šiuo metu norėčiau surengti fotografijų parodą, tačiau tam neturiu absoliučiai jokios patirties. Galbūt net matau fotografijų knygą, netolimoje ateityje. Ir dar norėčiau skirti absoliučiai visą savo laiką tik idėjų įgyvendinimui ir plėtojimui. Žengti dar drąsiau, kuo toliau nuo savo komforto zonos, nes ten ir įvyksta pati didžiausia magija.

Valdo fotografijų sesijų albumas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.