Idėja Alytui arba ko aš paprašiau Kalėdų senelio

„Laikas nenumaldomai lekia link Naujųjų, tad dabar puiki proga pamąstyti apie prabėgančius metus, pagalvoti, kas svarbaus ir naujo įvyko“ – taip mus visus kvietė mąstyti jaunimo.lt redaktorius pradėdamas naują portalo sezoną, kurio laukėme ilgiau nei metus.

Kai su redaktoriumi bendraudami savo išmaniaisiais telefonais derinom apie ką būtų galima man parašyti  – abu veikėm tą patį – stovėjom prekybcentrio eilėje. Nes žmonės perka. Perka daug. Silkę – kubiniais metrais,  falšyvus lenkiškus pyragus – hektarais, alų – naftos bareliais, o šnapsą tysia kaniukėmis. Kai kurie iš po skvernų traukė net tuos gariūninius  ceratinius mėlynai languotus maišus.

Tai ne vienintelė Alytuje vykstanti beprasmybė primenanti tragikomišką spektaklį. Neseniai nuvilnijo istorija, kad viena gėlėmis norinti prekiauti smulkioji verslininkė su biurokratine hidra, apraizgiusia verslių alytiškių dvasią, kovoja jau 6 mėnesius. Rimtai, dėl kvietkų kioskelio pusmetį tvarkyt popierius?! Juk tiek laiko Savivaldybėje suolą patrynęs, drąsiai gali teisės mokslų disertaciją parašyt. Pats valdininkus pamokyt.      

Tačiau, tai tik dar vienas žilas plaukas susirūpinusio alytiškio galvoje. Pasakojimų apie žlugusius smulkius ar vidutinius verslus per šiuos metus galima tiek pripasakot, kad spėtai išgert ne vieną ąsotį aguonpienio. Prisiminkit vien tik varomus lauk vaikų būrelius iš sporto rūmų ar išbuožintą verslininką Žilviną Treigį. Apskritai, tūlas prekybcentrio atstovas gali pagalvoti, kad verslu norintys užsiimti alytiškiai išprotėjo: juk mes kojomis duris atidarinėjame Savivaldybės koridoriuose! Kam išvis reikalingos tos sutartys. 

Pavyzdžiui, neseniai jauna politikė iš Alytaus Ieva Budraitė pastebėjo, jog dar prieš prekybos centro „Lidl“ statybas, pirminėje teritorijos plėtojimo sutartyje buvo numatytas punktas, kuriuo verslininkai įsipareigojo bendruomenei, kurios kaimynystėje įkuria komercinį pastatą, išvalyti šalia esantį vandens telkinį ir įrengti laisvalaikio infrastruktūrą  –  vieną lauko teniso ir dvi krepšinio aikšteles. Taip nuspręsta, nes naujas prekybcentris turėjo atsirasti vietoje trijų krepšinio aikštelių.         

Spėkit, ar bus tos aikštelės. Svarstant, kodėl Alytuje sekasi tik dideliems, galime daryti išvadą, kad sutartys nedomina nei Savivaldybės, nei verslo gigantų, jiems labiau patinka – susitarimai.

Meras su „Maxima“ atstovais, apie statybas buvusios autobusų stoties teritorijoje kalbėjosi akis į akį, o pagal kokį susitarimą „Norfa“ apdaužė XIX a. geležinkelį, o „Lidl“ užėmė potencialias poilsio erdves kiemuose, galim tik spėlioti.                       

Ciniški prekybos centrai tikriausiai ir toliau darkys kraštovaizdį. Šie, vienodi kaip Alytaus daugiabučių laiptinių kodai, pastatai dygs it Alytuje vasarą dygsta Sosnovskio barščiai (galintys būti Alytaus politikų neveiklumo simboliu), nes, kad ir kaip man būtų gaila, bet valdžia mato tik stambius verslininkus. Tačiau gana apie tai!                      

Šv. Kalėdos yra puikus laikais peržiūrėti savo vertybes ir kai Kūčių vakarą prie šventinio stalo su šeima dalinausi kalėdaičiu, supratau – pastarieji mėnesiai parodė, kad nors Alytaus elitas mato tik prekybcentrius, bet tikras alytiškis mato daugiau. Kalbu apie neseniai vykusias diskusijas apie paminklą Dainavos apygardos partizanams ir Romo Kalantos skverą, kurios parodė, kad alytiškiai mėgsta ne tik daug pirkti, bet ir myli laisvę. Todėl nesveikinsiu su Naujaisiais metais, nes tai beprasmė šventė skirta tiems, kurie mėgsta pirkti. Noriu pasveikinti alytiškius su Šv. Kalėdomis – švente, kai kalbama apie prasmę.                                                       

O konkrečiai, norėčiau palinkėti – iki valstybės šimtmečio įprasminti Romo Kalantos atminimą – ne tik kaip alytiškio, bet ir kaip jauno laisvės šauklio. Tai žmogus, kuris pavergtoje Tautoje padarė laisvą veiksmą. Tiesa, itin radikalų. Tokių Alytaus vaikų yra tiek jau įamžintų, pvz., Adolfas Ramanauskas – Vanagas, tiek dar tik laukiančių, kol suprasim jų auką – poetas Rimas Burokas. Tai būtų ne dar vienas neoliberalistinis bardakas, bet monumentas pastatytas alytiškių valios jėga.                                                                                                                   

Skvere būtų galima paklausti: ar pakankamai vertinu šio jaunuolio iš mano gimtojo miesto auką? Kuo galiu prisidėti prie miesto kūrimo ir ką paliksiu po savęs? Tai ne prekybos centrų ir Naujų metų vertas klausimas, o Šv. Kalėdų ir susimąstymo reikalaujantis dalykas. Man būtų daug mieliau,  jei Alytų vadintų ne prekybos centrų sostine, o Romo Kalantos, Adolfo Ramanausko – Vanago ar Rimo Buroko gimtine.

P.S.

Aš KALĖDŲ senelio (o ne sovietų sugalvoto senelio ŠALČIO (rus. дед мороз) paprašiau, kad minint valstybės šimtmetį, mano mieste iškiltų koks nors monumentas, skirtas amžinai jaunam alytiškiui Romui Kalantai.

3 Replies to “Idėja Alytui arba ko aš paprašiau Kalėdų senelio”

  1. Nupirktas straipsnis. Arba straipsnis parasytas is uzsakytu straipsniu. Negatyvumo skleidimas propogandos forma… liudna jog sugaisau skaitydamas (puse straipsnio).

  2. Nera kalbos kad Alytuj nieko gero, verslas neskatinamas ir gyventojams jis labiau rupi negu valdziai. Graudu isrinktiesiems Alytaus vystymas neidomus. Jie mato tik maximas o kur investicijos i geras darbo vietas, ieskoti imoniu. Nes jaunimo neliks ir bus didziasalis antras. Saunuolis Rokai.

  3. Pritariu, Alytus tik prekybcentriai ir jokio progreso, kur zadetos darbo vietos ir pramogos jaunimui? Emigracija….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.