2017 lapkričio 21
Edvinas Krocas: „Savo kūryba noriu budinti vaikus“

Edvinas Krocas: „Savo kūryba noriu budinti vaikus“

Edvinas Krocas – dvidešimtmetis vaikinas iš Kybartų, šiuo metu gyvenantis Londone. Jo vardas ir pavardė pasklido socialiniuose išleidus autobiografinę knygą „Niekados neleisk man išeiti“. Edvino kūryba keičia skaitytojų gyvenimus ir skatina nebijoti būti kitokiu, nenuvertinti savęs ir savo išskirtinumų.

„Niekados neleisk man išeiti“ – tavo autobiografinė knyga. Kodėl nusprendei parašyti ją galima suprasti ir iš pavadinimo. Įdomu tai, kam ji adresuota. Kam skirta tavo kūryba?

Savo pirmąją knygą skyriau savo šokių vadovei. Mano knygos pavadinimas identifikuotas mano pirmajam sušoktam šokiui. Kai rašiau savo knygą, aš įsivaizdavau, kad kažkada ji pasieks vaiko rankas, kuris jaučiasi savęs nepažįstąs. Ir kada galėsiu jam savo knyga pasakyti, jog savęs nepažinojime nėra nieko blogo. Šių žodžių kažkada man labai reikėjo, bet jų man niekas nepasakė. Ši knyga skirta visiems vaikams. Net ir užaugusiems, bet patupdytiems į kampus suaugėlio kūne. Kuriems liepta klūpėti ir atgailauti už begėdiškus norus būti savimi. Noriu juos pastatyti ir pasakyti, kad laikas eiti. Eiti ir išprotėti. Niekados savęs neieškoti. Niekados daugiau nesiklausyti žodžių, kad nesi toks, koks turėtum būti. Savo knyga noriu liepti vaikui neišeiti… Neišeiti visomis prasmėmis, kaip tik gali neišeiti žmogus.

Mūsų visuomenėje įprasta, kad vyresni žmonės į menininkus žvelgia kitaip. Kaip manai, kokį žmogų galima vadinti menininku?

Man menas – tai grožio ir bjaurybės šokis. Tai ceremonija, kurioje gimsta harmonija jausmų, priverčiančių jausti. O menas juk ir neturi būti gražus. Menas mumyse sukelia chaosą. Tokį garsų, kad jei bandytum apie jį su kažkuo pasidalinti, suprastumėm, kad mums nepakanka žodžių. Todėl apie meną mes ne visada norime šnekėti. Mes bandome jį išreikšti kūnu, juslėmis, bet jo paslaptį laikomės sau. Visi mes esame menininkai. Tik kartais paviršiuje savęs, mes valome tualetus arba aptarnaujame klientus prie prekystalio, o viduje kuriame siužetus, šedevrus, kūrinius apie gražiausią pabėgimą ir išsivadavimą iš komercinio pasaulio. Pasaulio vardan išgyvenimo ir kojūgalyje besimėtančių neapmokėtų sąskaitų. Menas tai nėra vien elegancija. Kartais jis skaudžiai nutylėtas.

Kaip pats reaguoji į žmonių kritiką?

Kritika manęs nejaudina iki tol, kol ji neliečia mano artimų žmonių. Nustojau gyventi kažkieno apie mane pasakytais žodžiais. Man sako, kad save pamečiau, kad grįžčiau. Tačiau jei visados dairysiuosi atgal, aš niekada nesužinosiu, kas manęs laukia priekyje. Tai tik mano kelionė mane mylintiems pakaks gerbti mano asmeninius pasirinkimus, nekišant savo asmeninių nuomonių ir moralų.

Visiškai su tavimi nebendravus, bet skaičius kūrybą galima manyti, jog esi atviras žmogus. Ar nuo to nenukenti pats?

Kartais manau, kad save pristatau kaip auką. Juokinga, nes ja nesijaučiu, bet kartais taip gaunasi. Esu natūraliai atviras žmogus. Kartais nejaučiu ribų ir jas peržengiu. Neturiu savisaugos instinkto. Pernelyg pasitikiu žmonėmis, kartais net žinodamas, kad man aptries galvą vistiek lendu po užpakaliu ir laukiu, tikėdamasis, kad žmogus susiprotės taip su manimi nepasielgti. Galų gale aš neturiu ko slėpti. Aš esu nuodėmingas ir kartais praleidžiu valandų valandas svetimame pasaulio užkampyje be artimų žmonių verkdamas ir savęs nekęsdamas. Tada suprantu, kad tos klaidos ir nuopuoliai labiau nei bet kas kitas mane augina. Kartais svyruoju ant kažkokio cilindro tarp išlikimo ir išnykimo. Pasijaučiu esantis abiejose pusėse. 

 

 

Atsisuk atgal, Edvinai, ir pasidalink įsimintiniausiu įvykiu.

Aš labai pasiilgstu vėlių žiemos vakarų, kai eidavau mamai nupirkti pieno, krepšį bulvių košei gaminti ir žiūrėdamas į žvaigždes pusė jo nugerdavau prakandęs kamputį. Žiūrėdavau į tą beribį dangų ir man būdavo daugiau negu gana.
Aš labai pasiilgstu Užgavėnių, kai apsirengdavau čigone ir užsidėdavau mandavoškių pilną peruką. Ir bėgdavau su mamos aukštakulniais per laukus kaulinti pinigų ir blynų.
Aš labai pasiilgau paskutinio Virbalio penktabučio, kurio laukuose kartais praleisdavau ištisas dienas lakstydamas vienas.
Aš labai pasiilgstu čirvinių močiutės keptų blynų ir antaninių obuolių. Maudynių pelkėse ir pirmų paslaptingų cigarečių dūmų prie čigonynų tualetų. Bajorų kalno, kur straksėdavau aplink Vokiečių karių antkapius, pasitikdamas gražiausius saulėlydžius, netoliese paupio lukštendamas semkes nubrozdintais keliais ir nemazgotom kojom. Pigiausių kramtoškių ir laužuose pridegusių bulvių su sviestu ir druska. „Sklimbumbum“ (slėpynės) ir valymų kalno, nuo kurio žiemomis čiuožinėdamas nusitarkuodavau subinę iki „nepaeinu“. Močiutės barščių sriubos ir mamos bulvinių blynų. Bemiegių naktų palapinėse ir visų mano akyse paskandintų šuniukų Kolektyvinių sodų tvenkinyje, kurių tada nesugebėjau išgelbėti.

Nebesureikšminu didelių įvykių. Laikui bėgant suprantu, kad smulkiausi, kažkada tiesiog kasdienybės detalėmis buvę nuotykiai dabar yra patys didžiausią nostalgiją keliantys prisiminimai.

Pastaruoju metu žmonės diskutuoja apie smurtą – vieni teigia, jog jo reikia vaikų ugdyme, kiti griežtai neigia tai ir sako, jog jis vaiką tik traumuoja ir nesuteikia naudos. Kokia tavo pozicija?

Vaikystėje buvau isterikas, egoistas, aferistas ir kartą – net vagis. Neslėpsiu, kad ir pats gaudavau į skūrą nuo mamos. Tačiau tas menkutis mamos delnas, plakantis man nuogą subinę buvo tik menkutis skausmas palyginti su tuo, ką matydavau mokykloje. Buvo tokia Kubilių Daiva, kurią atspardydavo kiekvieną dieną mokytojų akivaizdoje bernai. Ją spardydavo taip, kad ji barškėdavo kaip krepšys prikrautas akmenų. O aš kampe apsimesdavau negirdintis, nematantis, nes žinojau, kad bet kada galėjau būti kitas. Tokių kaip Daiva buvo ir daugiau, nes aš augau provincijoje. O tokių provincijų pilna Lietuva. Tik niekas apie tai nekalbėjo. Esu prieš smurtą. Man tai kažkas virš visų absurdo ribų.

Paminėjai, koks buvai vaikystėje. O kaipgi dabar galėtum apibūdinti save vienu sakiniu?

Akmenukas bate.

„Aš esu palaimintas nes man duotos ašaros, kuriomis galiu nuplauti skausmą, rankos, kuriomis galiu ištiesti pinigą išalkusiai elgetai ir lūpos, kuriomis galiu budinti širdis.“ (E. Krocas)

Kokie muzikos stiliai tau labiausiai patinka?

Ludovico Einaudi, Stevie Nicks, Modern Talking, Florence and the Machine, Cigarettes after sex, Death Valley, Abba, James Blunt, RebelHeart, Domantas Razauskas, Soko, Comptine d“Un Autre Ete – keletas mano mėgstamiausių grupių bei atlikėjų.

„Tai istorija apie naivumą, vaikišką meilę, klajones, gamtą, savęs atradimą, vienatvę. Dvasinę žūtį ir karkvabalius. Karkvabalius, tuos mažus skenduolius, savižudžius vaikus“, – taip aprašoma tavo knyga. Kaip, tavo manymu,  galima padėti apie savižudybę galvojančiam jaunuoliui?

Pasakyk jam, kad niekados neleisi jam išeiti. O tada padaryk taip, kad tavo žodžiai virstų darbais.

4,727  skaitė, 2 skaitė šiandien

Straipsnio autorius: Raimundas Dabrila

el. paštas raimundas@jaunimo.lt

Vienas komentaras

  1. ŠIOS KNYGOS AUTORIŲ AŠ JAU PASIŪLIAU KANDIDATU NOMINACIJAI „METŲ PROVERŽIS“. KVIEČIU MANO PAVYZDŽIU PASEKTI IR KITUS ŠIO STRAIPSNIO BEI KNYGOS SKAITYTOJUS

    Edvinas Krocas „Niekados Neleisk man išeiti“ Klaipeda, 2016 m.

    „Niekada neleisk man išeiti“ – dar tik žengiančio iš sudėtingos paauglystės į savarankišką gyvenimą ir atsidūrusio ties Nebūties bedugne vaikinuko paskutinės, begalinės vilties šauksmas žmonėms, pasauliui, Visatai, Dievui.
    Ši knyga ne apie homoseksualumą, kaip kartais kai kas, tikriausiai, net neskaitęs arba tik pavartęs ją apibūdina. Į šią knygą labai taupiomis išraiškos priemonėmis sudėtas kone visas vaikino gyvenimas. Ji apie pastangas surasti SAVO atsakymus jį kankinančius klausimus, jo jausmus, dvejones, patirtas nuoskaudas ir begalinį norą pakilti virš suprimityvinto, suvulgarinto mūsų kasdieninio gyvenimo. Apie JO, TIK JO MEILĘ, kurios NIEKAM IR NIEKADA DAUGIAU nebus lemta pajausti.
    Įvykiai, vaizdai, mintys kaip plonas šilkas plaukia per skaitytojo sąmonę. Šio tolygaus srauto ne tik kad nesutrikdo, bet net prasmingai papildo vietoje ir laiku įkomponuotos vaikino dienoraščių ištraukos. Nesivaikydamas įprastų meninės išraiškos triukų, paprastomis, rodos tokiomis kasdieniškomis gamtos ir buities detalėmis autorius priverčia skaitytoją pajusti, užuosti, palytėti vasaros karščio ir monotonijos alinamo mažo Anglijos miestelio su ta labai ilga, link vienintelės atgaivos – jūros – vedančia gatve gyvenimą, fiziškai pajusti mechanišką, nužmoginančią fabrikas-stalas-lova rate įkalintų emigravusių mūsų tautiečių gyvenimą.
    Knygoje nerasime bandymų bravūriškai pasipuikuoti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ eksploatuojama meilės anatomija. Lakoniški, subtilūs fiziniai meilės aspektai čia tarnauja tik dar gilesniam Meilės kaip neaprėpiamos, neskaidomos visumos siekiamybės atskleidimui.
    Besąlygiškai skaitytoją paperkantis ir užvaldantis pasakojimo nuoširdumas ir atvirumas. Kartais net suabejoji, ar tai tikrai tik nuoširdus autoriaus realiai pergyventų akimirkų atpasakojimas, ar labai meistriška literatūrinė išmonė.
    Draugystė su Vienatve, daugybė perskaitytų knygų, iškentėtas Skausmas, o svarbiausia – Meilė, viską nugalinti Meilė neįtikikėtinai anksti subrandino didžiulius jaunojo autoriaus sielos lobius. Knygoje protarpiais vis išsikristalizuojančios apibendrinančios mintys savo įžvalga ir gilumu nė kiek nenusileidžia didiesiems rašytojams ir filosofams.
    Buvau vienas iš pirmųjų šios knygos skaitytojų ir likau sužavėtas, todėl drąsiai ir atsakingai sakau: perskaityti ją turėtų pirmiausia jaunimas, nepriklausomai nuo orientacijos, tėvai, mokytojai.Neabejoju, kad ši knyga – gyvenimas, knyga – išpažintis padės šimtams analogiškus pergyvenimus patiriančių jaunųjų skaitytojų išvaduoti iš bereikalingų kančių, įkvėps pasiryžimą niekada neišeiti, o vyresnius žmones privers susimąstyti apie problematišką, sparčiai besikeičiantį šiuolaikinį jaunimo gyvenimą.
    „Tai mano gyvenimo įrašas, priesaika pasauliui, kad tai daugiau niekada nepasikartos. Daugiau nebeištikš nei vienas nereikalingas kraujo lašas iš to, kuris neusipelnė mirti. Mama, močiute, tėti, draugai, giminės ir mokytojai, atsiprašau visų, kuriuos savo knygoje galbūt įžeidžiau ir pasauliui parodysiu jūsų nuogus kūnus, skaudžias vietas, kurias privalėjau slėpti… Bet kažkas turi būti auka, tokia yra prasmė – duoti ir neprašyti atgal.“
    Ant šio aukuro jaunasis rašytojas sudėjo labai daug: po ilgų, kankinančių dvejonių pasiryžo pasauliui papasakoti tai, ko dažnas nedrįsta pasipasakoti net patiems artimiausiems savo žmonėms. Nesėkmingai bandęs įtikinti leidėjus šios knygos verte ir svarba, pasiryžo išleisti ją savo lėšomis. Tam teko atsisakyti taip ir nepradėtų studijų Vilniaus universitete, išvykti į Angliją ir pragariškomis sąlygomis dirbant vištienos fabrike, atsisakius elementariausių jauno žmogaus poreikių patenkinimo, sutaupyti reikiamą sumą, kad galėtų išleisti knygą savo lėšomis.

    https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLScqKKiM5y6iczQhMiQZtxvdk6Q8Cnxm1DBc3rEfNkT06FzfXQ/viewform?c=0&w=1

Komentuoti

El. paštas nebus publikuojamas viešai


9 + 2 =


Free WordPress Themes - Download High-quality Templates